Penkios E. Balčiūnaitės bėgimo taisyklės

Bėgimo takuose Eglė Balčiūnaitė jau nuo septintos klasės. Ilgas ir atkaklus darbas sportininkei šiandien duoda saldžių vaisių – ji džiaugiasi tokiais pasiekimais, kaip penktas rezultatas Lietuvos 800 m bėgimo stadione istorijoje, pagerintas nuo 1983 m. galiojęs 400 m bėgimo rungties Lietuvos rekordas, pirmosios lietuvių lengvaatletės, patekusios į Pasaulio uždarų patalpų čempionato rungties finalą, vardas.

Dabar Eglė ruošiasi jai kiek neįprastam 5 km startui artėjančiame viename didžiausių bėgimo renginių Lietuvoje „DNB I NIKE We Run Vilnius“. Ta proga bėgikė atsako į 5 klausimus, kurie ne tik atskleidžia jos sėkmės istoriją, bet ir yra puikūs patarimai visiems bėgikams.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado bėgimas?
Kas mane gerai pažįsta, žino, jog visą vaikystę praleidau bėgiodama, kieme organizuodavau lenktynes su vyresniais berniukais ir stengdavausi įrodyti, kad niekas negali manęs aplenkti. Tikrosios bėgimo treniruotės prasidėjo septintoje klasėje, kai ėmiau kryptingai lankyti lengvosios atletikos treniruotes. Pradėjau nuo sportinio ėjimo, tačiau tai truko neilgai – viena koja visada „norėjo bėgti“, todėl už tai grėsdavo ir diskvalifkacija. Galų gale pasirinkau bėgimą. Treneris įžvelgė, kad man geriausiai sekasi bėgti vidutinius nuotolius ir štai aš čia – 800 m bėgimo rungtis yra mano arkliukas. 

Kaip atrodo įprasta Jūsų diena?
Jei varžybose nori parodyti 2 minutėmis geresnį rezultatą, turi visą save atiduoti treniruotėms – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kasdien einu į jas du kartus. Įprastos dienos rutina yra gan paprasta: ryte – pusryčiai, tada 2–3 val. treniruotė stadione; pietūs, poilsis ir vėl 1–2 val. treniruotė stadione, salėje, parke ar miške (priklauso nuo jos pobūdžio). Galiausia, pavargusi, bet laiminga sėdu prie vakarienės stalo, o netrukus ateina metas ir nakties poilsiui. Gal kažkam mano diena gali pasirodyti neįdomi, bet profesionalus sportas, kaip ir bet koks darbas – kiekvienas rezultatas reikalauja nuoseklių pastangų. Dėl profesionalaus sporto paaukojau tikrai daug, tačiau niekada nesigailėjau šio sprendimo – daug pamačiau, subrendau kaip asmenybė, sutikau puikių žmonių, patyriau naujų jausmų. Bėgimas atvėrė man kitą pasaulį ir aš jį dievinu.



Kokios varžybos Jums buvo įsimintiniausios?
Kiekvienos varžybos man yra įsimintinos. Bet drįsiu prisipažinti, jog Olimpinės žaidynės – tai aukščiausia kartelė mano karjeroje. Pekino ir Rio de Žaneiro olimpiniai startai buvo magiški ir nerealūs.

Jūsų ritualai prieš varžybas, kaip sutramdote jaudulį?
Ritualai varžybose – ne man. Esu turėjusi jų, bet supratau, jog tai tėra įsitikinimas. Juk viskas priklauso tik nuo tavęs paties. Tikrai yra buvę, kai tiesiog perdegdavau ir į varžybas ateidavau visiškai be jėgų. Tačiau ilgainiui išmokau tai kontroliuoti, pradėjau jausti save, suvokiau, kas man gali padėti parodyti gerą rezultatą. Supratau, jog tiesiog negaliu, tiek metų atidavusi alinančioms treniruotėms, dėl jaudulio viską prarasti per vieną dieną. Nutariau nebeleisti jauduliui iš manęs atimti varžybų malonumo. Tiesa, ne kiekvienas jaudulys yra blogas – reikia mokėti jį panaudoti kaip įrankį adrenalinui ir sveikam azartui sukelti.

Žinoma, sėkmingam rezultatui pasiekti laikausi tam tikrų varžybų dienos taisyklių, pavyzdžiui, atsargiai renkuosi maistą, gerai išsimiegu ir būnu geros nuotaikos.

Išduokite tas 5 auksines bėgiko taisyklės.
Jos būtų labai paprastos, bet tikrai „auksinės“:
1. Tinkama avalynė ir apranga;
2. Sveika mityba;
3. Tikslingas ir kryptingas bėgimo treniruočių planas;
4. Pakankamas poilsis;
5. Šūkis: nėra blogo oro, yra tik bloga nuotaika.