Kol neįsikiš valstybė - mirsime kaip lapai

Pažvelkime į mūsų visuomenę, kaip ji elgiasi su savo sveikata, kokia dalis renkasi aktyvų gyvenimo būdą, o kokia ne, kiek pasyvaus gyvenimo būdo pasekmės kainuoja mūsų valstybei, kokio masto tai problema ir kokie galimi sprendimai.  

 

Sakoma, kad sveikata yra didžiausias turtas. Taip pat sakoma, kad fizinis aktyvumas – tai sveikatos šaltinis. Visi tai žinome, tiesa? Tačiau tuo pačiu pasiduodame pagundoms pagulėti ant lovos, parūkyti, išgerti, prisivalgyti saldumynų, greito maisto, pagalvodami, kad kai reikės būtinai susiimsime ir susigrąžinsime sveikatą. Deja. Nespėjame.

 

Jeigu remsimės Higienos instituto Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registro duomenimis, gyventojų mirties priežasčių struktūra jau daugelį metų išlieka nepakitusi. Nuo kraujotakos sistemos ligų mirė daugiau nei pusė, t.y. 56 proc. visų mirusiųjų. Mūsų šalyje nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų miršta beveik dvigubai daugiau gyventojų negu vidutiniškai Europos Sąjungos (ES) šalyse senbuvėse – Lietuvos vyrų ir moterų standartizuoti mirtingumo nuo kraujotakos sistemos ligų rodikliai yra vieni didžiausių ES.

 

Tai šiurpinantys faktai, nuo kurių norisi judėti kuo toliau. Visgi ne daug kas nori judėti čia pas mus Lietuvoje.

„Rizikos veiksnių nustatymas ir mažinimas iš esmės gali pakeisti sergamumo ir mirtingumo nuo šių ligų rodiklius. Pagrindiniai širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniai yra rūkymas, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, padidėjusi cholesterolio koncentracija kraujyje, netaisyklinga mityba bei mažas fizinis aktyvumas“, – teigia „Kardiolitos“ klinikų gydytoja kardiologė Giedrė Balčiūnaitė, pasidalinusi mintimis su „Lietuvos ryto“ žurnalistais.

 

 

Dar daugiau, mūsų fizinis pasyvumas bei prasta mityba ne tik atima mūsų sveikatą, bet ir lėšas iš valstybės biudžeto. Atrodytų keista, kuo susijęs mūsų mažas dėmesys fiziniam aktyvumui ir šalies biudžetas, tačiau koreliacija tarp šių dedamųjų yra tiesioginė. Pasaulio sveikatos organizacijos skaičiavimais, Lietuvos finansiniai nuostoliai dėl gyventojų fizinio pasyvumo ir blogos mitybos kasmet siekia apie 0,72 mlrd. eurų per metus, t.y. beveik 10 proc. metinio mūsų valstybės biudžeto. Ši organizacija taipogi teigia, kad 10 proc. padidinus darbuotojų fizinį aktyvumą, apie 10 proc. sumažėja gydymo išlaidos, kurios susijusios su neaktyvumu, visų pirma tai širdies ir kraujagyslių ligos. Daugelyje pasaulio šalių skaičiuojama, kad 1 euras investuotas į žmonių sveikatinimą grįžta 2,5-4,5 eurais.

 

Tad sveikatos sistemai lėšų sutaupyti galėtų didesnis žmonių skatinimas užsiimti fizine veikla.

„Kai kurios vyriausybės dabar turi baudžiamąjį nusistatymą prieš žmonių ėjimą į sporto klubus, jos apmokestina žmonių narystę sporto klubuose pridėtinės vertės mokesčiu. Bet yra šalių, kurios leidžia bendrovėms, nutarusioms pirkti savo darbuotojams sporto klubų paslaugas, dalinai nemokėti mokesčių. Tai vienas iš pavyzdžių. Kitas – draudimo bendrovės kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, kompensuoja sporto klubus lankantiems žmonėms jų draudimo išlaidas – jei esi klubo, atitinkančio standartus, narys ir jei jį lankai, tau per metus gali grįžti nuo 150 iki 500 EUR, sumokėtų už draudimą“, – visiškai neseniai „Verslo žinioms“ pasakojo Tarptautinės sveikatos ir sporto klubų asociacijos vadovas Europoje Hansas Munchas.

 

Jo vadovaujamos asociacijos ekspertai prognozuoja, kad per ateinančius 7 metus sveikatos apsaugos sistemos gali iš vis žlugti.

„Principai, pagal kuriuos jos buvo sukurtos, remiasi 1900 m. situacija, kai žmonės mirdavo, sulaukę 44 metų. Dabar sistema negali padengti išlaidų, kurias sukelia nutukimas, diabetas ir su mažu fiziniu aktyvumu susiję ligos“, - teigia ekspertai. 

 

 

„Padidinus fiziškai aktyvių gyventojų skaičių, sveikatos problemų galėtų ženkliai sumažėti, atitinkamai mažėtų ir šalies gyventojų gydymui išleidžiamos lėšos. Lietuva gana stipriai atsilieka nuo fiziškai aktyvių ES narių, kurios yra sektinas pavyzdys kitoms šalims, tačiau norint pasiekti teigiamų pokyčių būtina ne tik sudaryti palankias sąlygas, bet ir formuoti visuomenės sąmonėje nuomonę apie fizinio aktyvumo naudą pirmiausia patiems žmonėms, jų artimiesiems, o galiausiai ir valstybei. Tačiau tam būtina valdžios institucijų parama. Būtina pereiti nuo reagavimo, kuris pasireiškia sveikatos apsauga, prie prevencijos, t. y. fizinio aktyvumo skatinimo“, – įsitikinęs Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos (LSKA) prezidentas Aurimas Mačiukas.

 

Pašnekovo įsitikinimu, svarbiausias veiksnys yra edukacija apie sveikatą, ją užtikrininančius veiksnius, rizikos veiksnius ir pan. Masių edukacijai reikia valstybinės sistemos, kurios nėra. Viso ko pradžia yra darželiai bei mokyklos. Pastaruosiuose kūno kultūros pamokos yra podukros vietoje. Nėra sistemos ir dėmesio. Juk kuo toliau, tuo vaikai tampa silpnesni, greitai augantys, disbalansuoti, prastai besimaitinantys. Mokykloje, šeimoje vaikai negauna sveikatos priežiūros įgūdžių. Prognozuojama, kad Y karta gyvens trumpiau nei X, iki šiol visos sekančios kartos gyvendavo ilgiau. Su A.Mačiuku sutinka ir Algimantas Astrauskas, „Pirmas žingsnis“ įmonės besirūpinančios kokybiškais medicinos prietaisais, įkūrėjas. Jo manymu visko pradžia yra darželis ir mokykla.

„Baisu dėl šiandieninės padėties mokyklose. Kūno kultūros pamokos neteko savo vertės ir statuso. Juk pažiūrėkime, kas sportuoja, bėgioja atrodo kaip koks kvailys“, - piktinasi A.Astrauskas.  

 

Visi kalbinti specialistai sutinka, kad norėdami kalbėti apie esminius pokyčius sveikatinimo srityje, privalome galvoti apie valstybės politiką. Ne deklaratyvią, bet realią.

 

„Reikšmingas postūmis būtų sveikatingumo ir bendro fizinio aktyvumo skatinimas valstybiniu mąstu. Paprasčiausios priemonės – leisti įmonėms sveikatingumo paslaugas teikiamas darbuotojams nurašyti į sąnaudas, įkurti trečią fizinės kultūros pamoką mokyklose arba privačiame sektoriuje už jų ribų, šalies ir verslo lyderiams savo pavyzdžiu propaguoti sveiką gyvenseną ir sportavimą“, - žingsnius sveikesnės visuomenės link vardina „Impuls“ sporto klubų direktorius Vidmantas Šiugždinis.

 

Kalbintas Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinis direktorius Edis Urbanavičius patvirtino, kad jo kuruojamo departamento vienas iš veiklos prioritetų yra ugdyti fiziškai aktyvią visuomenę. Nuolat vykdomi projektai nukreipti į visuomenės fizinio aktyvumo didinimą. Tai ir vaikų mokymas plaukti, vaikų ir jaunimo fizinio pajėgumo ir sveikatos stebėsenos projektai, kūno kultūros vadovėlio koncepcijos parengimas, skatinami geriausi kūno kultūros mokytojai, sportiškiausios mokyklos, sveikuoliai ir aibė kitų projektų.

„Departamentas galimybes sportuoti visiems šalies gyventojams didina pirmiausia siekdamas užtikrinti prieigą naudotis sporto infrastruktūra. Taip pat, siekdamas didinti finansavimą fizinio aktyvumo projektams. Siekiame, kad nuo 2017 metų fizinio aktyvumo projektų finansavimas Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšomis padidėtų 6 kartus. Aukšto meistriškumo sporto federacijų programos turi būti finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis, o fizinio aktyvumo projektai minimo fondo lėšomis, kaip buvo iki 2008 m. Tai turi būti daroma pagal patvirtintus ir viešai skelbiamus kriterijus. Per aštuonerius metus, sumažinus valstybės finansavimą, sportas prarado daugiau nei 25 mln. eurų”, – sako E.Urbanavičius.

 

Detaliau pažiūrėjus į valstybės tiesiogiai skiriamas investicijas visuomenės fizinio aktyvumo skatinimui, matyti, kad jos yra tragiškai mažos. Pastarųjų metų valstybės biudžeto pajamos, įskaitant ir Europos Sąjungos paramą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Fiziniu aktyvumu besirūpinančio Kūno kultūros ir sporto departamento visos metinės pajamos yra 20 mln. eurų, pridėkime dar Lietuvos tautinio olimpinio komiteto 6-7 mln. eurų ir įsivaizduokime, kad jie visi skiriami masiniam fiziniam aktyvumui didinti, tai viso labo yra 0,34% valstybės biudžeto. Tuo tarpu su pasekmėmis kovojančiai Sveikatos apsaugos ministerijai skiriami apie 600 mln. eurų, t.y. 20 kartų daugiau. Pati ministerija investuoja į fizinio aktyvumo skatinimą tiesiogiai arba per nevyriausybines organizacijas. Tačiau pasigilinome ir pamatėme, kad šiais metais Sveikatos apsaugos ministerija skiria 1,27 mln. eurų prevencinių projektų, socialinių informacinių kampanijų, mokslo tyrimų projektų įgyvendinimui. Nepaisant to, kad įvairios, su fizinio aktyvumo skatinimu ir didinimu susijusios veiklos yra įtrauktos ir į Lietuvos sveikatos 2014 – 2025 metų programą, į 2011–2020 metų valstybinę sporto plėtros strategiją, tarpinstitucinį veiklos planą „Sveikata visiems“ ir kitus strateginius dokumentus.

 

Tad net neverta lygintis su kitais ir ieškoti argumentų, kad “0,34%” dydis yra labai didelis. Nereikia slėptis už palyginamosios statistikos. Akivaizdu, kad 20 mln. eurų skirti tiek infrastruktūros gerinimui, tiek profesionaliajam sportui, tiek ir visuomenės fiziniam aktyvumui didinti yra nepakankami. Kitaip tariant, ką gavę po 6,50 eur metams galėtume kiekvienas nuveikti? Galbūt kartą apsilankyti sporto klube ir viskas. Nors valstybės mastu, pavyzdžiui dokumente “Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto strategija 2005-2015 metams” kalbėta itin daug apie fizinį aktyvumą ir jo svarbą valstybei, galime pastebėti, kad viena parašyti, kita – įvykdyti. Prisiminkime, dar visiškai neseniai Švietimo ir mokslo ministerija svarstė kūno kultūros pamokas vyresniųjų klasių moksleiviams padaryti neprivalomas.

 

 

Tad ką daryti toliau? Toli žvalgytis nereikia, pažiūrėkime kaip mūsų kaimynė Suomija per kelis dešimtmečius iš vienos labiausiai mirštančių tautų Europone nuo širdies ir kraujagyslių ligų tapo viena pirmiaujančių fizinės gerovės šalių. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Suomija buvo viena labiausiai sumažinusių mirčių nuo kraujotakos sistemos ligų skaičių per pastaruosius dešimtmečius. Nuo 1972 metų iki 2007 metų sumažėjimas fiksuojamas net apie 80 procentų.

 

Suomijos paslaptis labai paprasta. Esminis yra valstybės požiūris ir dėmesys skiriamas švietimui apie sveikatą ir jos stiprinimą. Struktūruotas ir nuoseklus dėmesys sveikatinimui Suomijoje pradėtas skirti nuo pat praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio. Pradėti leisti aktai ir programos siekiančios supažindinti visuomenę su būtinybe daugiau dėmesio skirti sveikatinimui, fiziniam aktyvumui. Pradėtos įdiegti įvairios valstybės inicijuojamos, o savivaldybių bei privačių iniciatyvų įgivendinamos programos. Kaip teigia patys suomiai, ne viskas klostėsi taip kaip norėjosi, tačiau jau po dešimties metų Švietimo ministerijos kuruojamas „Sporto aktas“ išvydo dienos šviesą. Juo buvo praktiškai ir labai skaidriai suformuluota investicijų į sveikatinimą programa. Savivaldybės, privačios iniciatyvos buvo raginamos steigti sveikatinimo zonas, apmokyti treneriai, rengiamos įvairios sveikatinimo šventės, kuriamos žaliosios zonos, dviračių takai, sporto bazės. Vėliau sekė eilė kitų teisinių aktų, stiprinančių sveikatinimo temą šalyje. Sveikata, fizinis aktyvumas tapo vienu šalies prioritetų, kuris realiai ir labai sistemiškai, nuosekliai įgyvendinamas Suomijoje jau daugelį metų. Žinodami, kad keletas lietuvių matė šios šalies virsmą iš arti, apsilankėme Lietuvos sveikatos mokslų universitete, kur pakalbinome vieną garsiausių Lietuvos kardiologijos srities specialistų, profesorių Donatą Vasiliauską.

„Dirbau Suomijoje 1978 metais ir tuo metu ta šalis skaudžiai išgyveno nuo paveldėto nesveiko gyvenimo būdo, mažo aktyvumo, prastos mitybos. Tačiau jų ryžtas keistis, suvienyti pajėgas, judėjimas tikslo link mažais žingsniais neliko be atsako. Masiškai bei tikslingai vyko investicijos į visuomenės fiziniam aktyvumui skartinti skirtą infrastruktūrą, įdiegta švietimo apie sveiką gyvenseną programą darželiuose, mokyklose. Praėjus 30 metų po visų jų pastangų, Suomiją galime vadinti pavyzdine sveikos gyvensenos šalimi“, - patirtimi pasidalino vienas labiausiai pripažintų kardiuologų Lietuvoje profesorius, habil. dr. Donatas Vasiliauskas.

 

Panašiai vystėsi ir sveikatinimo „manija“ Naujojoje Zelandijoje, šalyje daug jaunesnėje nei Lietuva, panašaus dydžio, tačiau sveikatos, fizinio aktyvumo prasme ženkliai lenkiančioje mus. „Mūsų šalyje sportas ir fizinis aktyvumas yra neatsiejama kasdienybės dalis. Daugelis tautiečių važiuoja dviračiais, plaukioja, bėgioja, žaidžia komandinius žaidimus. Tai jie daro kasdien“, - pasakoja Mikes Kirkmanas, regbio žaidėjas iš Naujosios Zelandijos, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje. Nepaisant to, kad gyvena Lietuvoje, jis nuolat dalyvauja įvairiuose maratonuose, ultratriatlonuose, kiekvieną savaitę žaidžia regbį Vingio parke. Tai jo gyvenimo dalis. Lietuvoje gi, Vingio parkas prisipildo šiltuoju laikotarpiu ir tai tik pavasarį, kada papildomi kilogramai jau priverčia juos išbėgioti. Kiek pabėgiojus, entuziazmas dingsta, pasidaro nebeįdomu. Tuomet ateina barbekiu laikotarpis... Vėliau jūra, kur šaltas alus ir karšti čeburėkai.

 

Atsiverčiau pasižiūrėti mūsų Švietimo ir mokslo ministerijos strategijos planą, deja, ten nieko apie sveikatinimą, sveikatą, savęs pažinimą, fizinį aktyvumą neradau. Tad nieko keisto, kad 46 proc. mūsų tautiečių ir nesportuoja.

 

Tenka pripažinti, kad tema apie sveikatą, fizinį aktyvumą privalo būti diskutuojama dar darželiuose, mokyklose. Valstybės mastu turi būti sutarta, kad fizinis aktyvumas – kad tai sveikatos šaltinis. Tai negali būti pasirenkamas dalykas, apie kurį buvo pradėta kalbėti visai neseniai ministerijos lygmeniu. Sutarus dėl svarbos, vėliau turėtų sekti šią strateginę kryptį įgalinantys teisės aktai, skirtas finansavimas, kuris privalo būti suprantamas ne kaip pašalpa, bet kaip labai rimta investicija, galinti kasmet sutaupyti apie kelis šimtus milijonų, o gal net ir milijardų eurų.