Kaip išmokyti vaiką važiuoti dviračiu?

Vairuoti galima išmokti ir ant triratuko, su kuriuo nereikia laikyti pusiausvyros. Tačiau vaikiški dviratukai su papildomais ratukais iš šonų nėra pats tinkamiausias variantas dėl vaiko sėdėsenos iškrypimo, be to, krypties ir stabilumo pojūtis geriausiai pajaučiamas su balansiniu dviratuku. Kitas paprastas „pradžiamokslio“ pratimas – palaikant dviratį už balnelio stumti iš galo, tačiau būtina pačiam vaikui leisti vairuoti.

 

Tėveliai dažnai persistengia tvirtai įsikibdami į dviratį. Siūlyčiau daugiau pasitikėti vaikais, jie tikrai greitai mokosi, nebent yra verčiami tai daryti. Tada procesas ilgas arba apskritai nevyksta. Kad vaikas pajustų važiavimo malonumą ir norėtų pats tai patirti, reikia, kad suaugusieji jį pavežiotų dviračiu, leistų pavairuoti.

 

Važiuoti dviračiu geriausia mokyti lygiame takelyje, parke, kur pakankamai erdvės ir saugu, atoku nuo kitų transporto priemonių. Galima pasirinkti lėkštą nuokalnę, kad vaikas greičiau pajustų riedėjimo malonumą, bet ne per stačią vietą, kad neišsigąstų. Svarbu mokyti ir apvažiuoti kliūtį, važiuoti „gyvatėle“, pratinti, kad nebijotų minti pedalų, o ne tik riedėtų. Dviratis turi turėti tinkamas pavaras, kad vaikas galėtų minti be didelių pastangų. 

 

Pirmiausia, tai nebūti patiems labiau išsigandusiems ir perdėm atsargiems dėl vaiko nesėkmės. Turite skatinti, raginti ir motyvuoti vaiką, kad šis užsiėmimas jam būtų maloni pramoga, o ne sunkus darbas. Saugumas savaime suprantama: šalmas, antkeliai, alkūnių apsaugos. Galų gale, tėvai geriau pažįsta savo atžalas ir gali numatyti kokių paskatų reikia, vieno recepto čia neužtenka.

 

 

 

Nemanau, kad vaiką reikėtų kažkaip specialiai lavinti. Pats dviratis jam taps ir žaislu, ir lavintoju, kai įvaldys važiavimą. Džiaugsmo pliūpsnis „Važiuoju pats!“, naujas potyris, emocijos ir milijonai laimės hormonų neabejotinai padarys visą darbą už jus.

 

Kad vaikas iš karto mokytųsi taisyklingai važiuoti, reikia žinoti kelis technikos elementus, kuriuos blogai įsisavinus, klaidos sunkiai taisomos. Pirma, dviratis turėtų atitikti vaiko ūgį. Antra, pėdą ant pedalo statyti taip, kad nykščio pagrindas būtų virš pedalo ašies, neminti pedalo pado viduriu arba kulnu. Trečia, nustatyti tokį balnelio aukštį, kad vaikas neišlaikęs pusiausvyros arba norėdamas sustoti, laisvai pėda pasiektų žemę. Jeigu važiuojama ne balansiniu dviračiu, o su pedalais, sukant staigesnį posūkį į kairę, kairys pedalas turi būti pakeltas; sukant į dešinę, viršutinėje padėtyje turi būti dešinys pedalas. Taip lengviau pasiskirsto svorio centras ir išlaikoma pusiausvyra. Jeigu tos pačios pusės, į kurią sukama, pedalas bus nuleistas, jis gali užkabinti gruntą ar asfaltą ir vaikas gali griūti. Todėl iš karto reikia mokyti teisingų veiksmų, kurie vėliau suformuos teisingus įgūdžius. Ketvirta, sustoti, jeigu yra rankiniai stabdžiai, reikia stabdant abiem stabdžiais tolygiai, o ne vienu iš stabdžių. Vairo aukštis ir atstumas turi būti subalansuotas pagal vaiko liemens ir rankų ilgį, kad nebūtų sunkiai pasiekiamas ar sukant nesiremtų į koją. Vairo aukštis turi užtikrinti komfortišką nugaros padėtį. Kampas tarp padėtos ant vairo rankos ir liemens ties šonkauliais, sėdint ant balnelio, turėtų būti artimas 90 laipsnių. Teisinga sėdėsena svarbu, ją gali sureguliuoti „bikefito“ specialistai, meistrai parduotuvėje arba dviračių specialistas-treneris.

 

Dviratis žmogui, nepaisant jo amžiaus, renkamas pagal jo ūgį ir būsimų kelionių pobūdį. Specializuotose dviračių parduotuvėse pardavėjai pasiūlys ir informuos, kas geriausia konkrečiam vaikui, atsižvelgiant į jo ar tėvų norus. Pirmasis dviratis turi sužadinti vaikui norą važiuoti. Dviratis turi jam patikti! Tėvai, aišku, pagalvos apie tokio pirkinio efektyvumą: kiek patvarus, kiek techniškai saugus, kiek laiko vaikas juo džiaugsis, kol išaugs. Vaikiškų dviratukų spektras gana įvairus, vaikų norai ir skoniai įvairūs, ne kitokie ir tėvų interesai. Galiu tik palinkėti išsirinkti dviratį, kuris atneš vaikui geras emocijas, sveiką judėjimą ir džiaugsmą.   

 

Pirmiausiai – saugumas. Dviratininko šalmas ir ryški liemenė. Alkūnių ir kelių apsaugos būtinos „pradžiamoksliams“, vėliau jos tik trina ir stabdo kraujotaką, todėl nėra efektyvios. Dar dviratininko pirštinaites, jos apsaugos griuvimo atveju delnus ir leis patogiau laikyti vairą ilgesnių pasivažinėjimų metu. Jeigu vaikas daug važinėja dviračiu, pravartu įsigyti specialią dviratininko aprangą ir avalynę.